Besiruošdama seminarui „Kam kentėti? Geriau mylėti! – Atleidimas.“, daug galvojau apie tai, kas yra auka, ir kaip ši būsena pasireiškia mūsų gyvenime. Žinau, kad tai retai aptariama tema, ji nėra maloni ar patraukli. Tam tikra prasme ji yra tabu, nes jaustis pažeidžiamam, pažemintam ar įskaudintam dažnai yra gėdinga ir laikoma silpnos asmenybės požymiu. Tačiau vis tiek noriu apie kalbėti, nes iš savo asmeninės patirties žinau, kaip svarbu suvokti išmokti įsileisti aukos būseną ir išgyventi visus jausmus, kuriuos ji atneša. Tik tada, kai aš išmokau būti auka, prasidėjo tikrasis mano emocinių žaizdų gijimas. Kaip vienas iš mano mokytojų, Radikalaus atleidimo pradininkas Colin Tipping sako, – „You can‘t heal, what you don‘t feel!“ (vert. Negali išgydyti to, ko nejauti).
Jaustis auka yra tiesiog vienas iš jausmų, kurį atėjome į šią žemę patirti. Jeigu mus įskaudino, mes turime teisę jaustis nuskriausti. Visai nesvarbu, ar kalbame apie nedraugišką pardavėjo elgesį su mumis, ar tokį rimtą nusikaltimą kaip išprievartavimas, vagystė, žmogžudystė ar pan. Negalime lyginti savo ir kitų skausmo, nes tai yra toks individualus dalykas, kad neįmanoma jo pamatuoti. Jausti visus neigiamus jausmus nėra blogai, nėra kenksminga ar nuodėminga. Tai yra tiesiog žmogiška.
Jaustis auka tuo metu, kai mums nutinka kažkas skaudaus yra sveika ir harmoninga, nes mes leidžiame tam skausmui išsilieti iš mūsų ašarų, pykčio, durų trankymo, klyksmo ar juoko forma. Mes priimame savo išgyvenimą tokį, koks jis yra, ir reaguojame į jį taip, kaip turėtume reaguoti… Tai SoulCollage® pasaulyje yra vadinama harmoninga, pusiausvira būsena. Kitą savaitę daugiau papasakosiu apie tai, kas vyksta mūsų vidinės aukos praranda pusiausvyrą.
Nors dauguma iš mūsų mėgstame susirasti „atpirkimo ožį“ ir išlieti savo skausmą ant to žmogaus. Jei įmanoma, būtų daug naudingiau rasti kitą būdą, kaip išreikšti save. Apie tai daugiau kalbėsiu seminare „Kam kentėti? Geriau mylėti! – Atleidimas.“, bet geriausia būtų palikti kitus žmones ramybėje. Jei esate įskaudinti, „iškraukite“ savo skausmą kažkur kitur: miške, darže, sporto klube, ant popieriaus, į Radikalaus atleidimo lapą (vienas iš įrankių, kuriais naudotis išmokysiu seminare), ant drobės ar išrėkite savo skausmą į pagalvę, kad neišgąsdintumėte kaimynų. Tai bus naudinga jums, ir nepavojinga kitiems.
Aukos anatomija
Apie aukos požymius ir kaip juos atpažinti, išsamiau.
Auka mes tampame tada, kai mus kažkas įskaudina, nuskriaudžia, pažemina ar, mūsų supratimu, padaro kažką blogo. Visai nesvarbu, ar skriauda buvo padaryta tyčia, ar ne. Kiekvieną kartą, kai jaučiamės įskaudinti, atsiduriame aukos vaidmenyje.
Gyvenime būna daugybė situacijų, kai mus įskaudina, atstumia, sužeidžia fiziškai arba emociškai, net jei nuoskaudą patyrėme ne iš konkretaus asmens, o tiesiog iš gyvenimo aplinkybių, mūsų emocijos mums pasako, kada jaučiamės auka. Tą akimirką mes turime visišką teisę jausti skausmą, pyktį, neviltį, liūdesį, baimę ir visus kitus jausmus, kurie mums kyla.
Noras nubausti kažką dėl to, kaip mes jaučiamės, yra dar vienas požymis, kad esame aukos vaidmenyje. Ir kartais toks „nusikaltėlio“ suradimas, padeda mums išgyventi juodžiausias savo gyvenimo akimirkas, bet labai dažnai jis turi savo pasekmių, kartais ilgalaikių ir skaudžių, kartais nesunkiai pataisomų.
Jei mūsų skriaudikas yra asmuo, grupė žmonių ar organizacija, natūralu, kad mes norime juos nubausti už mums sukeltą skausmą ir padarytą žalą. Netgi Visata turi karmos dėsnį, kuris padeda subalansuoti energiją, išlygindamas aukos energijos „deficitą“ ir skriaudiko energijos „perteklių“. Karmos dėsnis veikia mus visus, nuo jo neįmanoma pabėgti ir niekas tiksliai negali pasakyti, kada ir kaip tas dėsnis suveiks. Tačiau jausdamiesi auka mes norime tapti Visuotiniu karmos dėsniu ir sutvarkyti tą disbalansą savo rankomis. Paprastais tariant, mes trokštame keršto. Daug geriau yra pasinaudoti savo neišmatuojama vaizduotės galia ir Radical Forgiveness įrankiais, kurie padės ne tik „ištransliuoti“ visus šiuos jausmus, bet ir pažvelgti į situaciją iš visiškai kitos – sielos perspektyvos.
Radical Forgiveness praktikoje, mes sakome, kad daug lengviau yra išspręsti situaciją, kai turime konkretų skriaudiką, nusikaltėlį. Bet ką daryti tada, kai nėra ko konkrečiai apkaltinti dėl savo nelaimės? Kai tai tėra keistų, siaubingų aplinkybių padarinys, pavyzdžiui, artimo žmogaus mirtis per stichinę nelaimę arba staigi liga, kuri atima sveikatą ar gyvybę. Tokiu atveju dažnai renkamės iš keleto variantųi:
- Dievą/ Visatą/ Gyvenimą/ Pasaulinę santvarką ir pan. Kai skausmas yra toks nepakeliamas, kad atrodo suplyš širdis, apkaltinti Dievą dėl savo negandų nėra pats blogiausias dalykas.
- Jei iš mūsų gyvenimo pasitraukia artimas žmogus, galima apkaltinti jį už tai, kad išėjo ir paliko mus „vienus“.
- Dėl savo nelaimės apkaltinti tuos žmones, kurie tiesiog yra šalia. Šitas pasirinkimas yra pavojingas, nes tokiu atveju esame linkę „sukurti“ veiksmus, kuriuos tas žmogus padarė arba nepadarė. Ir tai tampa pakankama priežastis, išlieti ant jo visą savo pyktį ir neviltį. Tokiu atveju skausmas yra toks didelis, kad mes patys iš skausmo skaudiname dar ir kitą žmogų. Daugeliu atvejų, išgyvenus krizę santykius su tuo žmogumi būna įmanoma atstatyti.
- Daug sunkiau ištaisoma situacija, kai šalia esantį žmogų dėl nelaimės kaltiname netiesiogiai, o randame įvairių kitų jo padarytų „mažų nusikaltimų“, kurie yra verti didžiulės bausmės. Pavyzdžiui, mama, kurios vaikas sunkiai susirgo, gali „nukąsti galvą“ savo vyrui už tai, kad per garsiai vaikšto arba kažką ne taip pasakė, arba pamiršo ką nors nupirkti iš parduotuvės. Kaltės perkėlimas, kai skausmą ir pyktį, kurį jaučiame dėl vieno įvykio, perkeliame į visai kitą, nesusijusią situaciją ir išliejame jį ant niekuo dėto žmogaus, dažnai vyksta nesąmoningai ir spontaniškai, tačiau jis gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių santykiams su tuo artimu žmogumi, kuris yra šalia. Taip pat pardavėjai ir kiti paslaugų sferos darbuotojai dažnai tampa tokio perkėlimo aukomis. Toks „kandžiojimasis“ sukuria agresijos ir priešiškumo atmosferą. Jis ne tik nepadeda ištverti skausmo dėl tikrosios nelaimės, bet ir dar labiau jį pablogina, nes tas, kuris „kandžiojasi“, dar pradeda jaustis kaltas, kad apšaukė niekuo nekaltą žmogų. Čia gali tekti atleisti ne tik tariamam nusikaltėliui, bet ir sau, o atleisti sau yra daug sunkiau nei kitam…
- Apkaltinti save. Tai turbūt būtų pats destruktyviausias būdas susidoroti su skausmu. Šiuo atveju mes ne tik atimame iš savęs galimybę savo skausmą nors trumpam nukreipti į išorę ir tokiu būdu palengvinti sau gyvenimą. Mes padvigubiname savo kančią, nes vienu metu jaučiamės auka ir nusikaltėliu. Tokiu atveju dažnai pyktis, liūdesys, baimė, neapykanta, neviltis susimaišo su kalte ir gėda, ir visi jie yra nukreipti prieš save. Tai yra tikra susinaikinimo „bombikė“, užburtas ratas, iš kurio labai sunku išeiti ir kuris labai dažnai nuveda į gilią depresiją ir kitas sveikatos problemas.
Kurią strategiją bepasirinktume, Radical Forgiveness gali pasiūlyti sprendimą ir įrankį, kurį panaudoję išsilaisvinsime iš aukos ir kaltintojo pozicijos, ir padėti savo energiją nukreipti į trokštamos ateities kūrimą. Jei norite daugiau apie tai sužinoti, kviečiu registruotis į seminarą „Kam Kentėti? Geriau mylėti? Atleidimas.“.
Iki rugsėjo 1 d. užsiregistravusiems el. paštu agne.veckyte@soulsage.eu, kaina tik 40 eurų.