Besiruošiant būsimam seminarui „Turiu viską, ko noriu!“ susimąsčiau, kas man labiausiai trukdo „susikurti“savo norus ir svajones? Nekalbu apie visas logiškas priežastis: finansus, geografiją, fizikos dėsnius ir pan.
Stebėdama save ir kitus supratau, kad kalbant apie norų įgyvendinimą mes visi linkstam į vieną iš dviejų „pasiteisinimų“:
- Aš lyg ir nieko nenoriu, nes aš visiškai patenkintas tuo, ką turiu.
- Aš turiu tiek daug svajonių, bet……
Pirmąjį, mano pastebėjimu, dažniau renkasi vyresni žmonės arba tie, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia besirūpindami kitais: šeimos nariais, vaikais, draugais, gyvūnais. Kodėl? Yra tikimybė, kad šis „pasiteisinimas“ kyla iš kaltės, kurią pajuntam vien tik pagalvoję apie kažką tik sau. Tai gali būti toks paprastas dalykas, kaip puodelis skanios kavos, naujas šalikas, keleta ramybės valandų praleistų gamtoje arba mėgaujantis masažu, atostogos, seminaras, kuriame visada norėjai sudalyvauti ir t.t.
Iš savo patirties žinau, kad tai susiję su labai senu, bet visuomenėj dar labai gaju, įsitikinimu:
Jeigu nori kažko sau, esi egoistė ir savo elgesiu arba norais, skriaudi kitus.
Deja, mums, moterims, šis pasiteisinimas taip pat labai būdingas, nes nuo mažens daugelis iš mūsų buvome mokomos padėti, pasiaukoti, numatyti kitų žmonių poreikius jiems net patiems to nesuvokiant. Atjauta ir pagalba kitam žmogui yra nuostabus dalykas, tą darydami mes jaučiam savo gyvenimo tikslingumą ir pasitenkinimą, kuris neprilygsta jokiai dovanai, jokiam malonumui. Bet tai tik viena svarstyklių pusė.
Kitoje svarstyklių pusėje yra gebėjimas priimti. Neįmanoma gyventi subalansuoto gyvenimo, jeigu atsisakai vienos jo dalies – tos, kuri leidžia priimti gyvenimo dovanas. Tik išmokus priimti viską, ką duoda gyvenimas, gali duoti kitiems nealindamas ir nenaikindamas savęs.
Antrasis pasiteisinimas dėl svajonių neįgyvendinimo yra būdingas visiems suaugusiems. Mes pamiršome, kad kažkada Kalėdų senelis, Velykų bobutė ir kiti stebuklingi personažai išpildydavo slapčiausius mūsų norus. Kažkodėl vieną dieną patikėjom, kad norėdami kažką pasiekti turim viską padaryti patys: užsidirbti, nusipelnyti, laimėti ar kitaip užsitarnauti „prizą“. Mes patikėjom, kad yra ribos, kurių niekada neperžengsim, patikėjom, kad turim nuolat kabintis ir kovoti, nes kitaip gyvenimas nuneš mus pasroviui. Ir nieko nėra baisiau nei būti nuneštam pasroviui .
Plaukti pasvoriui mūsų folklore tolygu būti tingiu, blogu, įtartinu, išdaviku ir t.t.
„Tu plaukei pasroviui, mes prieš vėją. Ėjom viską užmiršę mirt.“ (Airija „Kasdien į karą“)
Kovoti už būvį yra laikoma praktiškai žygdarbiu, net jeigu ta kova baigiasi tragiškai. Tai laikoma garbinga mirtimi ir vertinama daug aukščiau, nei gebėjimas keliauti kartu su gyvenimo tėkme. Lengvu žingsniu eiti savo svajonių link, laikoma per daug paprastu būdu gauti tai, ko nori, nevertu dėmesio, pripažinimo ir pagarbos. Bet niekas nesusimąsto, kad būtent šis gyvenimo būdas suteikia daugiausiai laimės, ramybės ir džiaugsmo.
Aš išbandžiau gyvenimo kovoje filosofiją, bet man ji atnešė daugiausiai nerimą, baimę ir nusivylimą savimi. Tik tada, kai nustojau kabintis į tikslus, darbus, pasiekimus ir nuopelnus ir pasileidau pasroviui į mano gyvenimą pradėjo tekėti ramybė. Kai vėl leidau sau svajoti apie neįmanomus dalykus, atradau, kad laimingų atsitiktinumų, arba sinchronizmų, dėka svajonės pildosi pačios.
Tai nereiškia, kad mano gyvenimas rožėm klotas ir nereikia pajudint nei piršto. Ne, tik skirtumas tas, kad aš veikiu bendradarbiaudama su gyvenimu, klausydama savo nuojautos ir pasitikėdama, kad Visata žino, ką daro. Ir žinau, kad vienaip ar kitaip gausiu tai, kas man yra geriausia.
Šitas atradimas keliauja kartu su gebėjimu norėti, apie kurį kalbėjau anksčiau – išreikšti, ko aš noriu, apie ką aš svajoju. Ir visai nesvarbu, kad šią minutę „neturiu žalio supratimo“, kaip tai įgyvendinti. Visata už mane gudresnė, todėl esu tikra, kad ji ras būdą.
Norėdama įgyvendinti svajonę aš sau keliu 3 užduotis:
- Aiškiai įvardinti, ko aš noriu, kaip tai turi atrodyti, ką aš darysiu, tai gavus.
- Žengti bent vieną žingsnį, atlikti bent vieną veiksmą, kuris priartintų mane prie mano troškimo.
- Ir po to pasakyti sau – „Aš padariau tai, ką galėjau. Ne mano reikalas yra žinoti, kaip mano svajonė išsipildys. Šitą užduotį atiduodu Visatai ir žinau, kad bet kuriuo atveju, ji man suteiks tai, kas man geriausia.“
„Kaip norėti“ Receptas
Būdų yra daug, visur pilna straipsnių, video, knygų, seminarų apie tai, kaip vizualizuoti savo svajones, ką kalbėti ir kartoti mintyse, kad jos išsipildytų. Jie visi yra veiksmingi, svarbu atrasti tokį, kuris tinka tau.
Aš noriu pasidalinti metodu, kuris labiausiai patinka ir padeda man.
SoulCollage® svajonės koliažas
Reikės:
- Vieno kartono gabalėlio, apie 1 mm storio, 12,5×20 cm dydžio.
- Žirklių
- Klijų
- Nuotraukų ar paveikslėlių, vaizduojančių trokštamą daiktą ar patirtį (pvz atostogas).
- Vienos tavo nuotraukos
Atsirenkam paveikslėlius, kurie labiausiai „rezonuoja“ su tam tikru noru, juos išsikarpom ir suklijuojam ant kartono. Nepamiršk įklijuoti ir savo nuotraukos į šį koliažą, kitaip pradėsi matyti savo trokštamą daiktą aplink, bet ne savo gyvenime.
Po to imam lapą popieriaus, rašiklį, gerai įsižiūrim į savo sukurtą koliažą ir pradedam aprašinėti kortą, nuo žodžių „Aš esu ta(s), kuri (s),…“. Pats svarbiausias dalykas yra tai, kad išlaikytume aprašymą pirmu asmeniu.
Taigi rašom ne, „Aš matau save darant/ turint…“, o – „Aš esu ta, kuri daro/ turi/ veikia…“. Kuo labiau įsijausi į tą būseną, emociją, kurią ką tik suklijavai į koliažą, tuo stipresnį signalą išsiųsi Visatai apie savo norą.
Papuošimas
Dar geriau, jei į šią vizualizaciją įjungiame visą kūną, pavyzdžiui, per judesį ar šokį. Tai padeda persmelkti visą save emocijomis, pojūčiais, džiaugsmu, kuriuos jaučiam gavę tai, ko trokštam. Jei į šį kūrybos procesą įtrauksi kūną, tavo troškimas bus ne tik mintis, tai taps viso kūno potyriu ir bus įrašyta į ląstelių atmintį. Todėl kiekvieną kartą tai prisiminę savo troškimą, pažvelgę į sukurtą koliažą, patirsim tuos pačius pojūčius visame kūne ir taip palaikysim kūrybinę energiją savyje.
Tai labai paprasta padaryti pačiai, bet daug geriau savo norą, prijungti prie „grupės užsakymo“. Nuoširdus ir tikras palaikymas, bendras judesys ir nuostabi grupės energija padeda pakelti ir sustiprinti visų dalyvių svajones ir perduoti jį Visatai su užtikrintumu ir pasitikėjimu.
Todėl, jei kažko labai, labai nori ir nelabai tiki, kad gali turėti, kviečiu Tave į šokio ir kūrybos seminarą „Turiu viską, ko noriu“ lapkričio 14 d., kuriame sujungsim visus, ką tik aprašytus elementus, ir dar daugiau ir kartu pakelsim savo troškimus į Visatos darbų sąrašo pradžią!
