Arba, kokį pažymį tau rašo Gyvenimas?
Keli nutikimai šią savaitę privertė mane prisiminti mokyklą. Atsimeni, kai mokykloj reikėdavo eiti atsakinėti arba rašyti kontrolinį, tai buvo įprastas reikalas, pasimokei – gavai geresnį pažymį, nepasimokei – prastesnį, mokytojas „užsisėdo“ – mokykis nesimokęs geresnio negausi… Tokia buvo realybė, viskas buvo aišku ir paprasta. Net ir mokantis toliau, universitete, viskas buvo daugiau mažiau aišku. Pažymį sudarė daugiau dalių, sudėtingesnė apskaičiavimo formulė, bet vis tiek bent jau žinojai, ką turi padaryti, kokį mygtuką paspausti, kad rezultatas pasikeistų.
Paradoksai prasideda tada, palieki formalias mokymo įstaigas ir išeini į gyvenimo mokyklą. Stengiesi žmogus, dirbi, sėdi iki išnaktų, leki savaitgalį į darbą , kad tik viską padarytum, kad tik viskas būtų iš anksto numatyta, suspėta, sukramtyta ir sudėliota bosui ant stalo. Ateina metinių premijų dienų ir žiūrėk staigmenėlė, didžiausią „bonusą“ ir dar pagiriamąją kalbą gauna tavo kolega, kuris ne tik pusę dienos nosį krapšto, bet dar ir tau savo darbus užkrauna. Va še tau ir pažymys…
Ir ką daryt toliau? Dar daugiau valandų praleisti darbe nebeįmanoma, nes turėtum ten gyventi, o tai greičiausiai neatitiktų darbo tvarkos taisyklių… Keisti darbą? Gali pabandyt, bet anskčiau ar vėliau vis tiek atsidursi situacijoj, kurioje rasi tą patį bosą, tą patį kolegą ir tą pačią negautą premiją…
O galbūt atsakymas į tai, kaip Gyvenimas rašo pažymius, slypi tame, ko niekas mūsų mokymo įstaigose nemokė? Pažymius tu gauni ne tik už tai, kiek pastangų ir darbo įdedi į kažką, bet daug svarbiau, kas širdyje, ką tu jauti, kuo tu tiki tuos darbus darydamas. Gyvenimas yra mūsų jausmų ir įsitikimų veidrodis, todėl norint pagerinti savo „pažymius“, reikia pažvelgti į situaciją kitų kampu.
Grįžkim atgal prie mūsų nusikamavusio darbuotojo. Tarkim, kad jis dirbdamas po 15 valandų per parą ir visaip stengdamasis atlikti viską tobulai, giliai širdyje jaučiasi nevykėliu. Visom savo pastangom stengiasi maskuoti savoįsivaizduojamą neadekvatumą, nepasitikėjimą savim ir kitais. Atlikdamas darbus mintyse keiksnoja savo bosą už tai, kad visus sunkiausius darbus užkrauna jam vienam, su nuoširdžia neapykanta žiūri į savo kolegą, kuris ramiai sau atidirba porą valandų, nueina į keletą susitikimų, važinėja į komandiruotes, eina pietaut su bosu pastarojo sąskaita ir šiaip visada yra viskuo, įskaitant ir save patenkintas. Ar jau kažkas pradeda aiškėti?
Gyvenimas,o visi žmonės tarp jų bosas ir savim patenkintas kolega yra gyvenimo dalis, rašo mums pažymį atspindėdamas mūsų emocijas ir įsitikinimus ir veiksmus, kurie kyla iš tų emocijų, todėl norint gauti geresnį pažymį, t.y.:
- daugiau pinigų,
- geresnius santykius su artimais žmonėmis
- geresnę sveikatą
- daugiau energijos
- daugiau ramybės ir džiaugsmo
būtų naudinga patyrinėti save, savo jausmus, savo mintis ir savo įsitikinimus. Tai nereiškia, kad reikia tapti šventuoju ir straiga imti visus mylėti ir ploti katučių, kai tave per abu skruostus daužo kas tik netingi. Ne, tai reiškia patirti visą jausmų puokštę, taip pat ir norą tam savimi patenkintam kolegai „pakoreguoti fizionomiją“, bet neužstrigti tuose jausmuose, nevirti savo sultyse ilgiau nei užtrunka identifikuoti, ką jauti, kas kelia susierzinimą. Arba kitaip tariant, patirti, suvokti, ką mes patiriam, pilnai tą išgyventi, priimti tą patyrimą su visom emocijom tokį, koks jis yra ir…. jį paleisti arba atleisti save nuo jo…
Kaip paleisti tai, nuo ko norisi galvą (savo arba kažkieno kito) daužyt į sieną?
Geriausias man žinomas būdas tą padaryti yra Radikalus atleidimas (Radical forgiveness), dėl 5 priežasčių:
- Aš gaunu papasakot savo istoriją, kaip mane nuskriaudė, kokia aš vargšė ir t.t. bei išdėti viską, ką manau apie bjaurybę, kuris mane nuskriaudė (ant popieriaus, ne į akis).
- Saugiai leisti sau pajausti visas savo emocijas, net ir tas, kurios man pačiai kelia baimę
- Atskirti, kas yra faktas ir kas yra mano interpretacija apie tam tikrą įvykį
- Surasti būdą pažvelgti į situaciją kitaip, suvokiant, kad mano protas nebūtinai viską pajėgus suvokti ir gal visame tame yra kitokia prasmė.
- Naujai įgytą suvokimą, laisvės ir ramybės pojūtį integruoti ir įtvirtinti savyje.
Šios penkios priežastys yra penki Radikalaus atleidimo proceso žingsniai, o Radikalaus atleidimo anketa (worksheet‘as) yra įrankis, kuris leidžia visus tuos žingsnius praeiti su mažiausiu vidiniu pasipriešinimu.
Taigi, grįžtant prie mano klausimo
Kokį pažymį tau rašo Gyvenimas?
Pasidairyk po savo gyvenimą ir paklausk saves, ar tikrai aš gaunu tuos pažymius, kurių tikėjausi, kurių norėčiau. Tik būk sau atviras ir nuoširdus, nes melas tik prailginima gijimą, kaip bakterinė infekcija atviroj žaizdoj…
O tiems, kurie nori patirti Radikalaus atleidimo poveikį savo gyvenime siūlau žaizmingą ir smagų būdą tai padaryti, ateiti į Satori žaidimo vakarą spalio 23 d. 18:30 val.
Satori žaidimas buvo sukurtas Colin‘o Tipping‘o ir jo žmonos Jo Ann tam, kad padėtų žmonėms paprastai, žaismingai ir lengvai peržengti iš „aukos pasaulio“ į Satori – nubudimą ir supratimą, kas iš vyksta mano gyvenimo užkuliuose. Tai yra labai smagus ir labai netikėtas procesas padedantis praeiti per visus penkis Radikalaus atleidimo žingsnius.
Šią vasarą man teko žaisti jį su Jo Ann ir Colin‘u bei kitais Radical Living Coach programos dalyviais ir turiu pasakyti, kad nebuvo nei vieno žmogaus, kuris nebūtų patyręs teigiamo pokyčio šio žaidimo metu – 14 tokių laimingų žmonių vienoje vietoje turbūt niekada nebuvau mačius.
Registruokis soulsage@soulsage.eu arba telefonu 867048656 ir paskubėk, nes vienu metu žaisti gali tik 5 žmonės….
