Rudens lygiadienio savaitgalį praleidau nuostabiame „5 Rythms“ judesio praktikos seminare. Pasinerti į šokio ritmus – tikras malonumas. Tačiau kartu tai buvo ir nuostabių atradimų dienos. Jaučiu, kad šis straipsnis – tik pirmas iš daugelio, kurie gims iš šio savaitgalio įžvalgų…
Taigi, klausimas TAU: kada paskutinį kartą savo kūnui leidai būti tiesiog kūnu?
Paaiškinsiu.
Prisimeni, kaip vaikystėje staiga pasileisdavai bėgti, kiek kojos neša, iki artimiausio medžio, kalno, ežero, kaip nukrisdavai ant žemės, nes tiesiog norėdavai pagulėti, arba kaip keliais čiuoždavai per darželio aktų salę, nes tos slidžios grindys tiesiog prašėsi būti paverstos čiuožykla?
Tame judesyje nebuvo jokio tikslo, jokio produktyvumo, jokios logiškos prasmės, bet jame buvo visiškas džiaugsmas, pakylėjimas, humoras ir begalinis noras tyrinėti, pažinti, atrasti, ką dar gali tavo kūnas.
Todėl dar kartą klausiu: kada paskutinį kartą leidai savo kūnui būti tiesiog kūnu, o ne transporto priemone smegenims?
Man šis klausimas tapo atsakymu, kodėl mane traukia judesio ir šokios praktika, – nes mano kūnui reikia, ne tik norisi, bet reikia, tiesiog būtina ir gyvybiškai svarbu tiesiog pabūti kūnu.
Ir būtent šiuose judesio praktikos seminaruose aš turiu galimybę išlaisvinti savo kūną iš įprastų apribojimų: dienotvarkė, konsultacijos su klientais, tinginys, nuovargis, „užimtumas“ ir t.t. Kai aš šoku, „už vairo“ yra mano kūnas. Jis pasako,- „Greičiau, lėčiau; kelt ranką, koją, galvą, o dabar voliokis ant grindų, nors jos kietos ir aš žinau, kad rytoj tau viską nuo to skaudės“. Bet mano kūnui to reikia, ir aš, kuri paprastai laikau jį suvaržius ir įspraudus į civilizuoto gyvenimo rėmus, sakau jam, – „TAIP Mielasis, imk viską, ko tau reikia, nes tai yra tavo laikas, tavo erdvė, tavo galimybė pabūti laisvu!“.
Testas: įsivaizduok save judantį, bėgantį, lekiantį, krentantį, nevaržomai, laisvai, be jokių apribojimų, be gėdos, be baimės, be nerimo. Ką jauti?
Siaubą? O gal norisi verkt iš ilgesio? O gal pritariamai linkčioji ir jau ieškai muzikos, kuri išlaisvins tavo kūną iš dienos varžtų?
Kas nutinka, kai išleidžiam savo kūną „pasilakstyt“?
Nutinka nuovargis, raumenų skausmas, galbūt netgi nutinka naujų raumenų atradimas. 🙂
O po to kūnas mus apdovanoja: nuostabiai saldžiu nakties miegu, geru poilsiu, naujai atsiradusia energija, kūrybinėmis mintimis, netikėtai atrastais atsakymais į seniai kamavusius klausimus.
Kūno dovanos kartais būna netikėtos. Jos atsiskleidžia, kaip nauja, jautri, skaudama ir nelabai maloni tema, kuri tūnojo pasislėpus, kol mes sėdėjom ant sofos ir žiūrėjom serialą. Kaip negalavimas, prasiveržęs pyktis, ar ašaros, ar nerimas… Kokia gi čia dovana, norėtum paklaust? O gi dovana, kurią laiku pastebėjęs ir išsprendęs, išvengsi daug didesnių ir skausmingesnių dalykų.
Taigi, šį savaitgalį aš supratau, kad tikrai ne visada noriu priimti kūno dovanas, nes kartais mane aplanko aklumas ir kurtumas kūno išminčiai. Kad aš kalbėdama apie Visatos ir Kūrėjo gausos ir meilės priėmimą, visai pamirštu, kad kūno teikiamos dovanos yra tos pačios gausos ir meilės dalis. Supratau, kad turiu polinkį nužeminti kūną ir jo begalinę išmintį iki įrankio, transporto priemonės funkcijų ir pusiau sąmoningai pasirenku ignoruoti jo švelniai šnabždamą meilės prisipažinimą. Jaučiuosi dėkinga, kad šio stebuklingo rudens lygiadienio savaitgalį mano kūnas prabilo taip garsiai ir su tokia meile, jog aš sugebėjau jį išgirsti!
Jei tavo širdies stygas suvirpino šis mano pasisakymas, dalinuosi įdiegimais/ afirmacijomis, kurios palengvina bendrystės su kūnu atradimą:
Aš žinau, koks jausmas yra išlaisvinti savo kūną.
Aš žinau, koks jausmas yra turėti kūną, ir priimti jį pilnaverte savo esybės dalimi.
Aš žinau, koks jausmas yra mylėti save išlaisvinant savo kūną.
Aš esu atvira (-as) savo kūno išminčiai ir dovanoms.
Aš moku mylėti savo kūną, jį išlaisvindama.
Aš girdžiu savo kūno balsą ir moku atsiliepti į jo poreikius harmoningiausiu ir geriausiu man būdu.
Jei nori patirti šiuos jausmus, parašyk komentaruose Taip ir stabtelėk minutėlei, kad pajustum kaip tave užlieja besąlyginė meilė.