Prieš keletą metų aš buvau bebaigianti „išsikapstyti“ iš depresijos, ir mano didžiausia baimė buvo – o jei ji sugrįš? Ilgą laiką vien nuo šios minties mane ištiktdavo panikos priepolis. Depresija man buvo didžiulis baubas gyvenantis po mano lova, į kurį aš nenorėjau žiūrėti, nes žinojau, kad jei leisiu sau nors akimirką ten pažvelgti, jis mane praris…. Ir tuo mano gyvenimo laikotarpiu tai buvo tiesa, tai buvo tinkama strategija, nes neturėjau savyje jėgų apšviesti visus šešėlius.
Dabar, žvelgdama atgal suvokiu štai ką, depresija buvo mano dugnas, tai buvo būsena, kur senoji mano asmenybe – viskas, kuo aš save laikiau, visos tiesos ir įsitikinimai apie save, savo gyvenimą, sugebėjimus ir t.t. – buvo sunaikinti. Ir manyje liko tik didžiulis klaustukas… klausimo – kas aš esu, gale.
Dabar, prisiminus tą savo periodą jaučiu didžiulį dėkingumą, nes jei viską, ką laikiau šventa tiesa apie save, nebūtų sudegę tose baimės ir nevilties liepsnose, mano gyvenimas butų visiškai kitoks. Aš tikriausiai leisčiau savo dienas kur nors ofise, nuo pirmadienio iki penktadienio svajodama apie savaitgalį, dirbdama nelabai mėgstamą darbą ir kartais pabambėdama apie tai, bet pasiguosdama, kad visi taip gyvena, neščiau savo naštelę toliau. Greičiausiai dar daugybę metų nebūčiau išdrįsusi leistis į tą emocinę ir dvasinę kelionę, kuri atvedė mane iki šio momento, kuri atvėrė man duris į mano paslėptus ir nežinomus lobius, daug gilesnį ir platesnį savęs suvokimą ir visiškai naują gyvenimą.
Aš puikiai prisimenu, kaip buvo sunku ir kaip tamsu tuo laikotarpiu, tačiautai buvo mano nauja pradžia. Tai buvo mano asmenybės mirtis, kad galėtų gimti nauja, tikresnė, nuoširdesnė, drąsesnė ir jautresnė Aš, kuri deja jau nebetilpo į įprastus visuomenės rėmus, todėl juos sulaužė.
Įsivaizduokit dailininką, kuris kuria savo gyvenimo šedevrą, Paveikslą, kuris vainikuos jo gyvenimo kūrybą. Kantriai, potėpis po potėpio jis dirba, suvokdamas, kad galbūt niekada jo nebaigs, bet dailininkas vis tiek juda pirmyn. Jis puikiai prisimena, kokio įkvėpimo ir polėkio apimtas jis ėmėsi tapyti Paveikslą. Ir neižvengiamai suvokia, kaip kiekvienais metais, tai tampa vis labiau panašu į vergiją, toliau kurti savo šedevrą tampa vis sunkesnė našta, vis didenis darbas ir įsipareigojimas, o pabaigos nematyt… Paveikslui vis kažko trūksta, vis tenka tapyti iš naujo ir iš naujo.
Ir štai vieną dieną dailininkas atsistoja priešais savo beveik baigtą Paveikslą, pažvelgia į jį ir iš pačių jo sielos gelmių išsivežia širdį draskantis riksmas. Tame riksme girdisi baimė, vienatvė, pyktis bet visų baisiausia – beviltiškumas. Beviltiškumas, kad jo gyvenimas tėra amžina terlionė tos pačios drobės, bandant iš jos išspausti kažką. O juk jis svajojo padovanoti žmonėms grožį, kuris pakylėtų jų sielas ir suteiktų džiaugsmo…
Galų gale dailininkas griebia po ranka buvusį popieriaus peilį ir puola Paveikslą. Po kelių minučių iš kūrinio, kuriam buvo atiduota pusė gyvenimo beliko tik skuteliai, o dailininkui, klūpinčiam priešais savo sumaitotą Paveikslą tyliai rieda ašaros. Praėis valanda, kelios dienos, savaitės, mėnesiai ar metai kol dailininkas pagaliau pakels akis nuo šito subjauroto savo vaizdo. Kol pirmą kartą pakels akis į žydrą dangų ir pamatys, kad saulė vis dar teka ir leidžiasi. Kol pamatys, kad jo asmeninė tragedija, nesustabdė pasaulio ir gyvenimas ramiai sau teka sava vaga.
Ir tai bus pirmieji spinduliai jo sielai, kurią buvo užgožusi tamsi nevilties ir baimės debesų danga. Kasdien vis daugiau šviesos pateks į jo apleistus sielos kampeliuis, kol vieną dieną jis į rankas paims teptukus ir naują drobę, aiškiai suvokdamas, kad kiekvienas paveikslas, kurį tapydamas jis atiduos visą savo meilę, bus jo sielos atspindys. Aiškiai suvokdamas, kad jam nebereikia vieno savo gyvenimo kūrybos monumento – šedevro, kad tereikia gyventi kiekvieną savo gyvenimo dieną – iš tiesų gyventi. Ir to pakaks….
Taip aš matau depresiją šiandien….
Noriu pabrėžti, kad nesu medikė ir šis įrašas tėra mintys apie mano pačios patirtį ir tai, ką matau aplink save, o ne oficiali ar kokiu nors mokslu pagrįsta nuomonė…
