Važiuoju šiandien ryte, saulė šviečia, matau vėjyje besiplaikstančias trispalves vėliavas ir suprantu, kad jos mane džiugina. Aiškiai pajuntu, kaip gera jaustis taip laisvai ir džiaugsmingai savo tėvynėje.
Ir tuo pačiu prisiminiau pirmąsias po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., Vasario 16-osios šventes. Tada dar buvau pradinukė ir kartu su atsidariusiom sienom į pasaulį, iš jo pas mus atkeliavo ir Valentino dienos šventė. Dar dabar pamenu kaip mūsų pradinėj mokykloj buvo svarstoma leisti švęsti tą Valentino dieną ar ne, – „Kaip čia gi prieš pat Vasario 16-ąją? Nepagarba. Negražu linksmintis prieš tokią rimtą dieną“. ..
Dabar suprantu, kad mums vaikams tiesiog norėjosi švęsti gyvenimą. Dalintis meile bei Valentino atvirukais buvo daug natūraliau, nei stovėti rimtą veidą nutaisius mitinge. Kiek daug dar tada buvo gedulo, skausmo ir sielvarto, sukaupto per 50 okupacijos metų. Dabar suprantu, kad suaugusiems reikėjo laiko išverkti, išsigedėti visko, ką jie prarado. Pagarbą ir padėką praeities kartoms jie rodė rimtimi, liūdesiu, susikaupimu, ašaromis ir netgi atvirai pirmą kartą reiškiamu pykčiu, o mes norėjome džiaugtis!
Yra toks posakis anglų kalboje:
„Geriausias kerštas yra puikiai nugyventas gyventas“.
Juk pagerbti mūsų protėvių ir praėjusių kartų pasiaukojimą, ištvermę, drąsą, tikėjimą galima džiaugsmu, švenčiant savo gyvenimą, savo laimę, pilnai išnaudojant visas galimybes, kurias gyvenimas mums suteikia.
Todėl linkiu mums visiems šitos įspūdingos Lietuvos 100-mečio šventės proga gyventi savo gyvenimą puikiai!
Atsiverkim džiaugsmui, harmonijai, kūrybai, meilei ir pasitikėjimui savimi bei Kūrėjo vedimui, ne iš keršto, o iš meilės sau, savo šeimai, giminei, tautai, žemei ir pasauliui!
Su Laisvės mylėti diena!
Agnė
