Mano didžiausia vertybė visada buvo Asmeninė laisvė. Dėl to ne kartą rinkausi nukentėti ir paaukoti, ramybę, saugumą, pasitikėjimą ir santykius su mylimu žmogumi… Ar buvo verta? Taip, man buvo verta, nes kiekvieną kartą, praėjus emocinį pragarą, nukrisdavo vis daugiau pančių. Asmeninės laisvės siekis man buvo ir yra tas variklis, kuris stumia mane asmeninio ir dvasinio tobulėjimo keliu, kuris neleidžia užmigti, sustoti ar, dar blogiau, grįžti atgal.
Ką man reiškia asmeninė laisvė?
Prieš kokį dešimt metų man atrodė, kad tai reiškia gyventi nevaržomai įsipareigojimų, daryti tai, kas šauna į galvą, ir prieš nieką neatsakyti už savo veiksmus. Pasirodė, kad tai yra kelias ne į laisvę, o į savidestrukciją, priklausomybę ir visišką emocinį chaosą. Jau nekalbant apie kaltę, kuri užgriūna, kad per savo norą būti „laisvai“ pamiršau ir visai to nenorėdama įskaudinau tuos žmones, kurie mane labiausiai myli.
Kai ši asmeninės laisvės teorija nepasitvirtino, ėmiau ieškoti jos kitame spektro gale – „normalaus“ suaugusio žmogaus gyvenime. Su ateities planais, karjeros siekiais, stabiliomis pajamomis ir … pragertais savaitgaliais…. Na čia gal kiek ir perdedu, bet iš esmės tai tiesa. Eidama šituo keliu radau vergovę, vergovę komfortui, atlyginimui ir išgyvenimui korporatyviniame pasaulyje… Nesupraskit manęs blogai, pažįstu žmonių, kurie puikiai jaučiasi dirbdami didelėje įmonėje ar organizacijoje, ten atranda save dirbdami prasmingą ir įdomų darbą. Nuoširdžiai žaviuosi tokiais žmonėmis ir šiek tiek jiems pavydžiu, nes mano gyvenimas būtų buvęs daug paprastesnis, jei būčiau sugebėjus iš tiesų atrasti save bent viename iš savo darbų.
Dabar einu auksinio vidurio keliu. Mokausi išsaugoti asmeninę laisvę per atsakomybę už savo gyvenimą.
Susitaikiau su mintimi, kad nesugebu savęs įsprausti į „normalaus“ darbo rėmus, todėl kuriu tokią veiklą, kuri man yra priimtiniausia. Stengiuosi gyventi suvokdama, kad kiekvienas mano sprendimas turi pasekmes, man ir kitiems, susijusiems ir nesusijusiems žmonėms. Mokausi tekėti kartu su gyvenimu, atsisakyti kontrolės dėl to, kaip viskas turi vykti ir kokiais būdais aš privalau gauti tai, ko trokštu, priimti tai, kad nebėra saugumo iliuzijos, kurį teikia buvimas didelės sistemos dalimi. Mokausi atleisti sau už tai, kad man ne visada pavyksta sekti savo pačios nusistatyta kryptimi, mokausi neteisti kitų dėl to, kaip jie elgiasi su savimi ir su kitais. Ir svarbiausia, eidama šiuo keliu padedu kitiems pažinti ir priimti save tokius, kokie jie yra, ir atrasti savąjį kelią (daugiau informacijos www.soulsage.eu).
Pasirinkau tobulėjimo kelią ir turiu tikslą tobulėti tiek, kiek šiam gyvenime man užteks dienų ir jėgų.
Žinau, kad šis kelias neatneš ramaus ir stabilaus gyvenimo, bet taip pat žinau, kad einant šiuo keliu ramybę rasiu net pačiame didžiausiame chaose.
- Ramybė kyla iš žinojimo, kad pasirinkimai, kuriuos darai, kyla iš tavo minčių ir jausmų čia ir dabar, o ne iš automatinės reakcijos padiktuotos senų emocinių žaizdų.
- Ramybė ateina sąmoningai ir aiškiai suvokiant, kad mano sprendimai turi pasekmes ir kad aš prisiimu visą atsakomybę už tas pasekmes.
- Ramybė ateina žinant, kad manęs niekas negali priversti jaustis kažkaip, kad tik aš vienintelė turiu tą galią.
Tai nėra lengvas kelias sąmoningai rinktis atsibusti iš gana neblogo sapno, kai kam galbūt atrodys vėjavaikiškas, bet tai yra mano kelias į asmeninę laisvę, į vidinę ramybę ir į gyvenimą su polėkiu…
