Kas slepiasi mano kūne?

kunas-kunoivaizdisKūnas yra be galo įdomus dalykas, kaip ir pinigai, negalime apie jį kalbėti neužgriebdami kokios skaudžios stygos ar nesujaukdami kokių seniai užsistovėjusių emocijų. Beveik garantuoju, kad dalis iš jūsų skaitančių šį įrašą, už kokių 5 min eisit išgert kavos, parūkyt ar ką nors įsidėt į burną. J Kūnas yra mūsų rūbas, kuris nešiojame visą gyvenimą, jį galime papuošti, padažyti, kiek atnaujinti, pastangrinti, pamylėti arba nunešioti anksčiau laiko, bet mes negalime jo nusirengti ir apsivilkti kito.

Kūnas yra tai ką mes labiausiai branginam ir ko labiausiai nekenčiam. Mes sakom, kad sveikata yra viskas, kad mes norim sveikai gyventi, gerai jaustis, būti jauni, stiprūs ir lankstūs, bet…. nutaikę kokią minutę einam įsimest į save būtiną nuodų dozę. Kiekvienas turim savo mėgstamus nuodus:

  • maistą,
  • kavą,
  • cigaretes,
  • alkoholį,
  • narkotikus,
  • darbą (taip, taip!)
  • sportą (kas per daug, tas nesveika….)
  • seksą
  • ir t.t.

Aš turėjau ne vieną, bet visų laikų mylimiausias nuodas  buvo maistas, ypač miltiniai ir saldūs dalykai (kiek iš jūsų dabar sako, aha mano irgi??).

Kad ir kiek aš sau pasižadėdavau nebevalgyti jų, kad tai nesveika, kad nuo jų auga svoris ir t.t., mano pažadas laikydavo daugiausiai pusę metų, o vėliau aš po truputį grįždavau atgal prie senų įpročių. Prieš keletą metų pradėjau domėtis teorija, kad bet antsvoris atsiranda ir laikosi dėl emocinio bagažo. Iš pradžių nudžiugau, nes atrodė, kad galiausiai radau atsakymą, bet visur buvo kalbama apie traumas, netektis, reikšmingus skaudžius įvykius gyvenime…. Bet mano gyvenime tokių dalykų nebuvo, o antsvorio grėsmė mane persekioja nuo vaikystės!!!!

Teoriškai aš supratau, kad nutikus nelaimei, staigiai netekus mylimo žmogaus, patyrus traumą ar dėl kitų fizinių ar emocinių sukrėtimų, jei nesame pajėgūs su tomis emocijomis susidraugauti, kūnas nusprendžia mus „apsaugoti“ apsikraudamas save papildomu „apsauginiu“ sluoksniu. Staiga pasakymas „gelbėjimo ratas“ įgauna kitą prasmę??? Iš tiesų kūnas apaugindamas mūsų pilvelį riebaliniu sluoksniu stengiasi numesti mums emocinį gelbėjimo ratą. Bet aš nesupratau, tai kodėl mano kūnas meta man emocinį gelbėjimo ratą. Mano praeityje nebuvo didelių fizinių ar emocinių traumų, neturėjau baisių netekčių ar praradimų, ligų, niekaip nesupratau, kodėl mano kūnas stengiasi kaupti atsargas?

Nors aš neturėjau esminių problemų su antsvoriu, bet visada buvau ne itin patenkinta savo kūnu. Kažko per daug, kažko per mažai… Nesu ir niekada nebuvau mažutė smulkutė mergaitė, bet iki kokių 25 metų amžiaus gana gerai jaučiausi savo kūne.  Tada mano gyvenimą apvertė depresija, finansinė krizė, identiteto krizė ir visokios kitokios krizės vienu metu. Labai ilgai mano išdidumas neleido pripažinti, kad man reikia pagalbos, ilgai slėpiau tai nuo savo šeimos, nes tuo metu gyvenau užsienyje ir matydavomės gana retai. Kol vieną dieną suvokiau, kad viena iš to neišlipsiu, todėl susipakavau daiktus ir grįžau pas tėvus į Lietuvą. Man prireikė 8 mėnesių, kad sustiprėčiau tiek, kad galėčiau ieškotis darbo ir išsikraustyt iš tėvų namų. Per tą laiką sustiprėjau, pradėjau tikėti savimi, nukrito keletas kilogramų,  pradėjau gerai jaustis. Atrodė, kad visi sunkumai jau praeityje….

Ne visai…

Teko praeiti dar ne vieną pakilimą ir nuopuolį, kol galų gale pajutau, kad artėju prie šito etapo pabaigos. Tuo metu jau buvau pradėjusi Soul Sage ir dirbau sau, bet gelbėjimosi ratas netirpo… Ir aš niekaip nesupratau kodėl, atrodė tiek daug dirbu su savimi, su savo įsitikinimais, emocijom, taip intensyviai tobulėju, keičiuosi ir mokausi, ko aš dar nematau??? Kodėl mano kūnas nenori keistis kartu su mano vidumi?

Pastarąsias keletą savaičių ši tema tapo ypatingai aktuali, nes be visų emocinių ir dvasinių pokyčių, kurie prasidėjo mano kelionės į Angliją metu ir po jos, įvyko esminių fizinių pokyčių, arba tiksliau jie vis dar tęsiasi. Kas iš jūsų galvojat, kad toliau papasakosiu „Bjauriojo ančiuko“ istoriją?

Galvokit iš naujo.

Mano kūnas nusprendė iškrėsti man pokštą… Nors žinojau, kad pagaliau prisikasiau prie emocinių klodų, kuriuose slypėjo mano kūno problemos ir pradėjau jas švelniai judinti, kūno reakcija į tai buvo visiškai priešinga nei aš tikėjausi – dar daugiau apsaugos. Kad ką valgyčiau, gerčiau, kiek besportuočiau, skaičius ant svarstyklių didėjo ne dienom, o valandom, ir mano panika augo kartu mano apetitu.

Mano proto balsas rėkė man: „Ką tu darai? Ar pablūdai? Kaip tu numesi visus šituos kilogramus?“. Bet mano širdis sakė: „Nebijok, taip turi būti, pasitikėk procesu ir viskas baigsis gerai“.

Aš visą gyvenimą klausiau proto balso, save ribojau, kontroliavau, ir taip palaikiau daugiau mažiau vienodą svorį.  Šį kartą aš pasakiau, gerai, tegul bus kaip bus! Nustojau lipti ant svarstyklių, nustojau kankinti save dėl kiekvieno suvalgyto kąsnio ir susiradau didesnių drabužių, su kuriais jausčiausi patogiai ir gražiai.

Kuo giliau aš lindau į kūno temą emociškai, tuo intensyviau augo svoris, kol galų gale šiandien visiškai netikėtai, kaktomuša atsitrenkiau į atsakymą į mane tiek metų kankinusį klausimą – kodėl ateidama į šią žemę pasirinkau kūną, kuris man nuolat trukdys ir mane apsunkins, vaikystėje alergijomis ir bronchitais, o vėliau nuolatine antsvorio grėsme?

O atsakymas labai paprastas – kūno negali paslėpti!

Priešingai nei kitų „nuodijimosi“ formų – priklausomybės nuo maisto nepaslėpsi….  Anksčiau ar vėliau teks atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti sau, kad ir kiek aš bandyčiau apsimesti, kad nepykstu, nejaučiu nieko sunkaus, skaudaus ir „blogo“ savyje, kad kiek sakyčiau – man viskas ok, kad ir kiek jausmų „nuryčiau“ – jie visi atsidurs ten, kur jų paslėpti negalėsi – ant kūno!

Nors kaip minėjau, didelių traumų gyvenime nebuvo, aš, kaip ir kiekvienas iš mūsų, patyriau netekčių, buvau įskaudinta, ir pati skaudinau kitus.  Tačiau iki šių metų birželio 24 d. labai retai kada pilnai leidau sau pripažinti neigiamas emocijas, iš tiesų nuoširdžiai supykti, pasijausti įskaudintai, patirti sielvartą, pasakyti garsiai – „Aš labai bijau“. Tie, kas mane gerai pažįsta žino, apie ką kalbu, aš retai parodau kitiems savo silpnumą ir pažeidžiamumą.

Bet birželio 24 d. aš pirmą kartą atsistojau akis į akį prieš suvokimą, kad aš bėgu nuo savo emocijų….

Tą dieną buvau priversta iki galo pajausti liūdesį, pyktį, neapykantą, baimę, kurios manyje gyveno daugybę metų, pažvelgti į jas ir suvokti, kad galiu save mylėti net tokią – su visomis savo emocijomis, jausmais ir išgyvenimais.

me&ColinTą dieną aš pajutau tikrąjį, be galo galingą, švelnų, mylintį ir visapusiškai transformuojantį Radical Living ir Radical Forgiveness (Radikalaus gyvenimo ir Radikalaus atleidimo) poveikį. Tą dieną,  seminare skirtame besimokantiems Radical Living Coach (Radikalaus gyvenimo koučerių) programoje, palaikoma tvirto, švelnaus ir tėviško šios metodikos autoriaus Colin Tipping dėmesio ir vedimo, aš ne tik suvokiau, kad vis dar bėgu nuo skaudžiausių savo išgyvenimų, bet iš tiesų iki galo priėmiau save su visais savo jausmais ir emocijomis. (Daugiau apie  Radikalų gyvenimą kitos savaitės įraše…)

Praėjo kiek daugiau nei mėnesis laiko tos dienos, manyje įvyko daug pokyčių.  O šiandien aš galutinai supratau vieną dalyką – mano kūne visą laiką slėpėsi pati baisiausia melo forma – melas sau…

Vis tie maži nekalti posakiai, kuriuos nesąmoningai sau kartodavau:

  • Oi nieko tokio
  • Jie netyčia, jie nenorėjo taip pasielgti
  • Nieko baisaus nenutiko, nėra prasmės iš to pūsti burbulą
  • Žmonės išgyvena ir baisesnių dalykų ir jiems nieko
  • ….

Nesąmonė!!!

Viską, ką aš bandžiau nuslėpti nuo savęs – aš užsidėdavau ant savęs!

Mano kūnas, tobulas ir nuostabus įrankis, sąžiningai dirbo savo darbą – atspindėjo man viską, ką bandžiau nuryti (tiesiogine to žodžio prasme), didėjančiomis apimtimis ir skaičiais ant svarstyklių.

Šiandien pirmą kartą po galiu drąsiai ant jų stotis  ir tam skaičiui pasakyti – taip tu priklausai man, aš priimu tave, nes tavyje matau 30 metų pastangas save „užvalgyti“.

Šiandien galiu drąsiai pasakyti AČIŪ, savo kūnui, nes jis vienintelis neleido man pamiršti to, ką iš tiesų jaučiau giliai savyje ir kas mane būtų anksčiau ar vėliau paprasčiausiai  pribaigę.

Nežinau, ar tai tik tarpinė stotelė, ar jau pabaiga mano ir mano kūno dramoje, bet jaučiu, kad mes abu žengiame į naują etapą!

Laukite tęsinio….

Komentarai

komentarai


Share This: