Kas nori būti užaugusi, – klausdavo manęs suaugusieji. Dabar atsakyčiau – užaugus noriu būti savimi. Noriu būti laiminga, noriu būti sveika, noriu būti naudinga, noriu kad mano gyvenimas būtų prasmingas…
Kiek save atsimenu vaikystėje, niekada nežinojau atsakymo į šį klausimą. Pamenu jausdavausi keistai, lyg būtinai turėčiau įvardinti profesiją: mokytoja, gydytoja, pardavėja, mama…. Tokie atsakymai buvo priimtini, kai aš buvau maža.
Mano kelionė į savo pašaukimą truko nei trumpai, nei ilgai, tik kokius 28-nerius metus.
Pradžia
Kiek save atsimenu vaikystėje norėjau būti tik balerina, bet kadangi šita svajonė liko neišpildyta, dažniausiai tiesiog nežinojau ką norėčiau veikti gyvenime…
Įstojus į gimnaziją pasirinkau savo kryptį praktiškai ir iš dalies patikėjusi mama, kuri visada sakydavo, kad esu labiau „realiukė“ negu humanitarė. Bet mano norai ateities profesijai labai dažnai keitėsi:
- Lakūnė (pirmoje savo kelionėje lėktuvu supratau, kad man labai patinka skristi) – atmesta, nes reikėjo fizikos egzamino, kuriam visai nejaučiau noro ruoštis.
- Karininkė – visa laimė, kad mama atkalbėjo mane nuo šito nuotykio, nes tada dar nežinojau, kad griežtos taisyklės ir totalitarinis rėžimas tikrai ne man.
- Architektė – man patiko ir sekėsi braižyba, bet vėl tas nelemtas fizikos egzaminas, be to neturėjau jokio paruošimo dailės ar piešimo dalyke, be kurio įstoti į architektūrą atrodė neįmanoma.
- Diplomantė – dvyliktoj klasėj pamilau istoriją, bet politikos mokslams reikėjo pačių aukščiausių balų….
Turbūt buvo ir kitų pasvarstymų, kurių jau dabar net nebeprisimenu, bet kai atėjo laikas rinktis specialybę, pasirinkau pačią netikėčiausią – vadybininkės.
Dabar galvoju, kad į vadybą stoja 90 proc. jaunimo, kuris nežino, ką nori veikti gyvenime, o 4 metai vadybos studijų tik padeda tą sprendimą nukelti, bet čia tik mano asmeninė nuomonė.
Man bent jau pasisekė, kad įstojau į tuomet dar labai jauną ir ambicingą ISM universitetą. Mokytis man patiko ir sekėsi. Be to jau pirmosiomis studentiško gyvenimo savaitėmis patekau į AIESEC studentų organizaciją, sektą, kaip mes meiliai ją vadinom. Veikla AIESEC, žmonės, kuriuos ten sutikau, turbūt labiausiai paveikė mano jaunos asmenybės augimą ir formavimąsi. Tai buvo fantastiški žinių, savęs tobulinimo, ieškojimo, kvailysčių ir laisvės metai.
Metai, kurie sukūrė iliuzijas, neturinčias pagrindo ir tikimybės išsipildyti ir nė kiek nepriartino manęs prie atsakymo, ką aš noriu veikti užaugus….
Bedugnės link
Baigus bakalaurą išlėkiau į stažuotę Amsterdame, prestižiniame tarptautiniame banke ABN AMRO, kuris turėjo būti mano fantastiškos tarptautinės karjeros pradžia. Bet čia mano iliuzijos apie tai, ką reiškia dirbti didelėje organizacijoje, apie lojalumą, bei darbuotojo indėlio į darbą įvertinimą pradėjo griūti…. Tada pirmą kartą supratau, kad dauguma didžiųjų verslų egzistuoja tam, kad uždirbtų pelną, o visi kiti skambūs šūkiai apie socialinę atsakomybę, rūpinimąsi bendruomene ir t.t. yra tik tam, kad padėtų uždirbti dar daugiau pinigų…
Tačiau tada dar turėjau vilties, kad galbūt rasiu savo vietą kitoje progresyvioje organizacijoje.
Klydau… kita mano darbovietė ne tik nepateisino lūkesčių, bet juos visiškai sutraiškė ir, jei dar truputį ilgiau joje būčiau pasilikus, būtų sutraiškius ir mane… Čia prasidėjo mano greitas kritimas žemyn, kuris baigėsi gilia depresija, grįžimu iš Olandijos į Lietuvą pas tėvus ir 9 mėnesiai praleisti jų namuose po truputį lipdant save iš gabaliukų, į kuriuos buvau subyrėjus…
Praėjo dar dveji metai ir kelios skirtingos darbovietės Vilniuje, kol galiausiai suvokiau, kad negaliu priversti savęs tilpti į dėžutę, kuri yra privaloma verslo organizacijose. Tam būtų atsisakyti ar bent jau nerodyti labai didelės savo dalies, o tai man pasirodė per didelė auka…
Kaip tik tada į mano gyvenimą atėjo Sielos Koliažas SoulCollage®.
Į Sielos Koliažo seminarą nuėjau ieškodama pagalbos kaip lengviau ištverti savo kasdienybę, o radau savo pašaukimą!
Šviesa tunelio gale
Sielos Koliažas buvo tikrasis mano išgelbėtojas iš nevilties, apatijos ir liūdesio, kurio jau nebesugebėjau ignoruoti darbe, o dar pridėkim kaltę, gėdą ir bendrą jausmą, kad kažkas su manim ne taip, kodėl visi gali prisitaikyt, o aš ne? Seminarui net neįpusėjus aš jau žinojau, štai ką aš noriu veikti gyvenime!
Ši netikėtai įsižiebusi viltis padėjo man ištverti dar pusmetį tuometinėj darbovietėj, visiškai naujai pažinti ir atrasti save, ir planuoti tolesnius veiksmus savo svajonės įgyvendinimo link. Todėl, kai mane galiausiai atleido, buvau devintam dangui, nes kaip tik turėjau pinigų ir laiko vykti į Sielos Koliažo mokytojų seminarą Šveicarijoje, kuriame mano horizontai dar labiau išaugo ir paryškėjo! Ten pirmą kartą po labai ilgo laiko leidau sau tiesiog būti savimi, ir mano didelei nuostabai sulaukiau priėmimo. Nors buvau jauniausia iš visų dalyvių, stebėjausi, kai manęs klausėsi ir su manim tarėsi, uždavinėjo klausimus ir sakė pagyrimus daugelis moterų turinčių gerokai didesnę gyvenimo patirtį.
Įgijusi Sielos Koliažo mokytojos sertifikatą nusprendžiau nebegrįžti į korporatyvinį pasaulį ir pradėti savo veiklą. Tą sprendimą priėmiau prieš 2,5 metų ir tai buvo geriausias dalykas mano gyvenime. Per šį laikotarpį užaugau, atradau naujų gabumų, atsiskleidžiau pati sau ir kitiems. Teko išmokti nugalėti save, pažvelgti savo baimėms į akis, priimti ir transformuoti savo negatyvias vidines nuostatas, kurios trukdė man iš tiesų atskleisti save.
Savo istorija dalinuosi nes žinau, kad yra daugybė moterų, kurios blogai jaučiasi savo darbovietėje, profesijoje ar ieškojimuose. Tikiuosi mano istorija įkvėps ir paskatins neprarasti vilties, ieškoti savęs, savo pašaukimo, keistis pačioms ir kartu keisti savo gyvenimą.
Kiekviena iš jūsų esate dovana pasauliui, net jei nežinote kokia. Nebijokite ją atrasti, o jei norite mano pagalbos, kreipkitės tel. 867048656 arba el. paštu seminaraimoterims@gmail.com!
