Jau kurį laiką nieko nerašiau, galbūt nebuvo įkvėpimo, o galbūt vyko per daug vidinių pokyčių. Dar nespėjau integruoti ir suvirškinti vienų, o mane vėl užlieja nauja banga atradimų, suvokimų ir nušvitimų, o gyvenimas nepaliaujamai teka pirmyn.
Vasara yra mano laikas augti, keistis, tobulėti, nokti ir bręsti…
Vasarą lengviau tiesiog būti, mėgautis savo buvimu, nereikia dėti pastangų, kad apsaugotum savo kūną nuo šalčio, darganos ar kitų negandų, nereikia sukti sau galvos dėl maisto, vasarą jo pilna visur, net oras perpildytas žiedadulkių, kurios maitina mūsų kūną ir sielą.
Vasarą viskas tarsi plaukia savaime, vyksta pagal iš anksto gamtos sudarytą planą, džiaugsmingai, švelniai, linksmai. Visi augalai auga, noksta, bręsta, keičiasi žinodami, kad rudenį jų laukia mirtis, mirtis bent jau tos formos, kurioje jie yra šiuo metu, žinodami, kad pavasarį jie įgis naują formą ir iš naujo pradės kelionę.
Žmonės neturi šios prabangos – gimti ir augti kiekvieną pavasarį, bręsti ir nokti per vasarą ir numirti kiekvieną žiemą tam, kad vėl iš naujo užgimtum pavasarį, naujoj formoj, su nauja užduotimi. Bent jau fiziškai…
Mes gyvenam daugybę metų viename kūne, matom kaip jis keičiasi, kaip auga ir stybsta pavasarį. Kaip sirpsta ir noksta, žydi ir švyti vasarą. Kaip atiduoda savo vaisius ir ima keisti spalvas bei formas rudenį. Ir kaip stingsta, lėtėja, nyksta bei su paskutiniu atodūsiu tiesiog sustingsta žiemą.
Tačiau sąmoningai ar ne, mes bent kartą metuose išgyvenam tam tikrą dvasinę mirtį. Kiekvieną žiemą ir atgimstam naujam gyvenimui kiekvieną pavasarį, augam ir siūbuojam vėjyje medžių šakose, kabom prisirpusiom vyšniom, kvepiam medumi pražydę pievose ir miškuose kiekvieną vasarą, o rudenį metam lapus, atiduodam savo derlių ir pasitraukiam į žiemos sąstingį.
Moterys visus metų laikus išgyvena kiekvieną mėnesį…
Žemės metų laikai veikia mūsų kūnus nepriklausomai nuo to, ką veikia mūsų protas, bet jeigu sustotume ir suvoktume savo dabartinio gyvenimo periodo laiką, metų ar mėnesio prasme ir leistume iš tiesų save pajausti tame laike, jį pažinti, išgyventi iki galo ir paleisti atėjus naujam metų laikui, galbūt būtume sveikesni, džiaugsmingesni ir laimingesni būdami tiesiog ten, kur esame šiandien.
Kokia prasmė siekti išlaikyti amžiną pavasarį savo kūnuose?
Pavasaris gražus pažiūrėti, bet jis nesunokins vaisių, nesuteiks brandos ir malonios ramybės jausmo, kuris užplūsta žiūrint į auksinius javų laukus, neatneš pasitenkinimo ir pasidižiavimo žiūrint į pilnus gyvenimo aruodus ir neleis su nuolankumu atsisveikinti su viskuo, kas patirta, ir iškeliauti į žiemą.
Kiekvienas gyvenimo metų laikas yra pilnas dovanų, belieka tik jas atrasti…
