Šįryt įsijungiau BBC Worldservice radijo stotį ir išgirdau tai, iš ko gimė šis įrašas.
Apskritai man patinka klausytis BBC Worldservice ne tik dėl gražaus britiško akcento, bet dėl jų sugebėjimo beveik objektyviai pateikti naujienas ir nuostabių laidų apie meną, mokslą ir žmonių gyvneimą. Tačiau to beveik niekada nedarau rytais.
Įsijungiau radiją ir visiškai netikėtai pataikiau pasiklausyti laidos, kuri vadinasi The Arts hour, Menų valanda. Pirmasis reportažas, buvo apie istorinę raudonos spalvos dažų gamybą, bet tai, kas iš tiesų prikaustė mano dėmesį buvo ištrauka iš interviu su garsia Amerikos rašytoja Alice Walker, kurios knyga „Purpurinė spalva“ (The Color Purple), buvo apdovanota Pulitzerio premija.
Kai išgirdau jos vardą, sustojau ir įsiklausiau, nes prieš tai du kartus jį sutikau visai kitame kontekste. Aš jau daugybę metų laikausi vieno principo, jei mano dėmesį visiškai skirtingose aplinkybėse tris kartus patraukia koks nors dalykas, nesvarbu, ar tai būtų žmogus, teorija, vietos pavadinimas ar reiškinys, tuomet priimu tai kaip signalą, kad turiu daugiau apie tai sužinoti. Dažniausiai, tokiose „nuorodose“ randu sau svarbią žinią, atsakymą į klausimą, arba sprendimo, kurį priėmiau, patvirtinimą . Aš tai vadinu angelų žinutėmis ir už šį savo įprotį turiu padėkoti Paulo Coelho ir jo knygai „Alchemikas“, kurią perskaičiau maždaug prieš 15 metų.
Taigi, sustojau pasiklausyti tos interviu su ja. Jos balsas ir žodžiai mane prikaustė nuo pat pirmos sekundės. Ji kalbėjo sklandžiais, turtingais sakiniais. Jaučiau sielos gilumoje kunkuliuojančio humoro gaidelę, bet man labiausiai įstrigo jos balse skambėjęs paprastumas ir ramybė, atrodė, kad kiekvienas žodis į sakinį būtų sudėtas su didžiule meile. Ji kalbėjo apie savo rašymo procesą, keliones ir patirtis, bet kai ji pasakė „Netikėkite, kad grožinė literatūra yra tik grožinė literatūra, tai yra vaistai“, supratau, kodėl angelai atkreipė mano dėmesį.
Ji kalbėjo apie savo rašymo procesą, kai kas nors jai neduoda ramybės, tuomet ji sėda rašyti. O prirašius keletą puslapių suvokia, kas tai yra, kas neduoda jai ramybės ir kodėl. Žinoma, jos „rašinėjimo: rezultatas būna apdovanojimų verti esė, apsakymai, ar eilėraščiai, bet daug svarbiau yra tai, kad nuo rašymo praskaidrėja galva ir širdis .
Man grožinė literatūra buvo, yra ir bus vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų. Esu iš tų žmonių, kuriuos gera knyga tiesiog pagauna ir įtraukia į savo pasaulį taip, kad pamirštu viską , taip pat valgyt ir miegoti. Pamenu kartą sėdėjau prie stalo skaitydama Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, buvau taip į ją pasinėrus, kad praėjo kelios minutės, kol suvokiau, kad skamba mano šalia padėtas telefonas. Jaučiausi, kaip per prievartą ištraukta iš gilaus vandens arba transo. Jei knyga gera, aš nepadedu jos tol, kol neperskaitau iki galo. Na nebent ji būtų daugiau nei 400 psl. storumo ir per naktį tiek tiesiog fiziškai neįmanoma perskaityti.
Mokydamasi mokykloje paskutinę mokslo metų dieną nueidavau į knygyną ir su didžiuliu pasimėgavimu išsirinkdavau ir nusipirkdavau 4-5 knygas (pirmai pradžiai, kokiai savaitei ar dviem). Tai būdavo knygos, kurios mane traukė, žavėjo ir tuo pačiu padėdavo atsakyti į daugybę egzistencinių klausimų. Tuo metu labai mėgau egzistencialistų kūrinius – Richard Bach, Antoine de Saint-Exupery, Erich Maria Remark, Herman Hesse, t.t. ir „naujojo amžiaus“ literatūrą – Paulo Coelho knygų herojai buvo mano vedliai paauglystėje.
Nors buvau aistringa skaitytoja, savo pačios rašymo sugebėjimais pradėjau labiau tikėti tik prieš keletą metų pradėjusi rašyti blogą angliškai (taip buvo drąsiau). Atrodė labai baisu paleisti savo mintis ir išgyvenimus į platųjį internetą, bet tai buvo viena iš labiausiai išlaisvinančių patirčių. Tai buvo pirmas žingsnis link tikrojo pašaukimo – dalintis savo patirtimi ir taip padėti kitiems rasti savyje drąsos gyventi tikrą, autentišką gyvenimą.
Rašymo gydomąją galią atradau pradėjusi dirbti, o vėliau ir mokyti SoulCollage® metodikos, kurioje mes naudojamės intuityviuoju rašymu. Tai prasideda nuo klausimo užduodamo savo SoulCollage® kūriniams, o po to tereikia tik padėti ranką ant popieriaus ir leisti jai užrašyti atsakymą – viską, kas tuo metu ateina į galvą arba širdį. Šiame procese nėra redakcijos, cenzūros ar kokių nors galima – negalima. Čia leidžiama viskas, net ir keiksmažodžiai, jei to reikia.
Tačiau grįžtant prie Alice Walker minties, norėčiau ją praplėsti – ne tik grožinė literatūra, bet ir pats rašymo veiksmas yra vaistai sielai.
Ypač, jei rašai ranka ir leidi sau ant popieriaus išlieti širdį … išbandyk Sielos Koliažą (SoulCollage®), nustebsi, kokių nuostabių dalykų gali sukurti tavo siela!
